Kuo būsi užaugęs
Parašytas: Ket Bir 11, 2020 2:05 pm
Kaip ir daug forumo dalyvių, turiu savo blogą. Jis yra asmeninis ir ne apie FI, tad neviešinsiu :) FI blogo kol kas nesusikūriau, bet ateityje - galbūt. Tad tekstuką, kuris yra apie FI, nusprendžiau kol kas patalpinti tik čia.
Kuo būsi užaugęs?
Visus vaikus šitas klausimas lydi nuolat. Jį užduoda tėvai, seneliai, mokytojai, draugai. Ir daugelis turi atsakymą, nors ir kvailą ar nerealistišką – astronautu, veterinaru, dainininku.
Aš to atsakymo niekada neturėjau.
Visada buvau labai protingas vaikas. Praleidau pirmą klasę, nes penkerių jau mokėjau skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Pradinėse klasėse mokiausi vien dešimtukais, nors buvau metais už visus jaunesnis. Vyresnėse buvo visokių pažymių, bet atestato proga pasitempiau ir galutiniame rezultate turėjau tik vieną devynetą.
Mane nuolat siuntė į olimpiadas. Ėjau į geografijos olimpiadą. Istorijos. Matematikos. Norėjo mane prakišti ir į fizikos olimpiadą, nes gerai variau – mokytoja liko nesupratusi, kodėl atsisakiau, jeigu man taip gerai sekasi. O man tiesiog jau per daug olimpiadų buvo. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja mano rašinį siuntė kažkur, jis ten visos Lietuvos mastu kažkur kažkelintą vietą laimėjo. Norėjo, kad eičiau į literatų būrelį, vėlgi nes gerai variau, fantaziją turėjau puikią – kodėl nenori kažko su tuo daugiau daryti? Kai rinkausi egzaminus, teksto analizę ir interpretaciją rašiau mokyklinę, nes man jos nereikėjo. Mokytoja turbūt iki šiol apgailestauja, kad nerašiau valstybinės ir sakė, kad būčiau gavęs šimtuką.
Galėjau įstoti bet kur. Galėjau tapti beveik bet kuo. Išskyrus gal sportininku. Ir gal todėl, kad man taip gerai sekėsi beveik viskas, niekada labai smarkiai nežinojau, kuo iš tiesų noriu būti. Ar kaip tik – gal norėjau būti viskuo. Galų gale stojau ten, kur pasiūlė tėvai, nes savo nuomonės neturėjau. Viskas man ten studijose patiko. Baigiau, susiradau darbą. Per keletą metų pakilau karjeros laiptais. Uždirbu keletą kartų daugiau negu šalies vidurkis. Visko pakanka.
Bet man mano darbas nepatinka. Ir ne todėl, kad iš principo yra neįdomus. Palyginus visai įdomus, tik nusibodęs. Bet net ne tai, kad nusibodęs, yra pagrindinė problema. Labiau tai, kad esu dedlainų, konkurencijos, vadybos įkaitas. Turi varyti, varyti, varyti, atsikvėpdamas gal per Kalėdas, o gal ir tada ne. Į visas atostogas vežuosi kompiuterį. Per savo medaus mėnesį lėktuve užrišinėjau paskutinius darbus. Net jei darbų nesineši su savimi į savaitgalį ar atostogas, juos nešiesi galvoje. Ir nieko čia nepadarysi, niekas nieko pakeisti negali, nes aplink konkurencija – viduje ir išorėje. O dar kėlimasis anksti, susitikimai, skambučiai, beprasmiškos korporatyvinės nesąmonės – komandų formavimai, niekam nereikalingi mokymai, strateginiai susitikimai, auditai, ofiso politika, bandymas tave priversti prisiimti įmonės tapatybę. Ugh. Tie įdomūs, motyvuojantys darbo aspektai taip ir lieka palaidoti po visu šituo šlamštu, ir išlenda gal tris ar penkis kartus per metus.
Prieš keletą metų ta krizė mano galvoje buvo pasiekusi gana stiprų tašką, kai visiškai rimtai svarsčiau keisti darbą. Netgi buvau viename pokalbyje. Bet po šiek tiek pasvarstymų apsiraminau. Kodėl? Pirma, gimė vaikas. Staiga visas mano karjeros padrikumas ir prasmės paieškos labiau susidėjo į lentynėles. Turiu būti laimingas, kad uždirbu tikrai daug, galiu suteikti vaikui absoliučiai viską, ko reikia, o mano karjeros kančios turi būti paraštėse. Tai yra gal tam tikra auka, bet aš ją prisiimsiu dėl aukštesnio tikslo. Bent jau yra kažkokia prasmė tai daryti. Antra, suvokiau, kad darbo pakeitimas ar net radikalus karjeros keitimas niekuo nepadės. Visur susidursiu su tomis pačiomis nesąmonėmis ir dar rizikuosiu, kad bus dar blogiau negu yra. O jei norėsiu pradėti naują karjerą nuo nulio, tai dar ir mažiausiai kelerius metus gausiu mažesnes pajamas. Tad dirbau toliau - man jau buvo lengviau.
Ir tada vieną dieną naršydamas reddite viename komentare pamačiau informaciją apie indekso fondus, su paskaičiavimais, kiek pinigų galima sukaupti ilgą laiką investuojant ganėtinai nedidelę sumą. Laikui bėgant, apie visa tai sužinojau daugiau – kaip ir apie finansinės nepriklausomybės koncepciją. Paskaičius keletą užsieninių blogų, galiausiai galutinai suvokiau visą tiesą. Atėjo tarsi nušvitimas.
Pagaliau supratau, kodėl buvau toks nelaimingas. Man reikėjo tik vilties, kad šis darbas nėra visas mano gyvenimas. Kad pradirbęs jį kokius 20 metų, galėsiu mesti ir pradėti daryti kažką kitą, nebijodamas finansinių pasekmių. Kad neteks tuose susitikimuose, mokymuose ir strategavimuose tampytis iki 65-erių, o po to po kelerių metų numirti (nes tokia yra vidutinė Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė).
Baigęs mokyklą, aš galėjau būti bet kuo. Ir aš vis dar galiu būti bet kuo.
Kai kurios mokymosi teorijos sako, kad pakanka 10 000 valandų, kad bet kurioje srityje taptum pasaulinio lygio specialistu. Dirbant 8 valandas per dieną, tai vos 3 metai. Aš galiu tapti pasaulinio lygio specialistu dar 10 ar daugiau sričių. O vidutinioku – turbūt dvigubai daugiau.
Žaviuosi žmonėmis, kurie turi pašaukimą. Žinau keletą tokių, kurie dirba turbūt vienintelį darbą, kurį galėtų norėti dirbti, ir dėl to yra laimingi. Ir jie iš to savo pašaukimo arba susikūrė savo verslą, arba taip žavisi savo sritimi, kad jų korporatyvinės nesąmonės neatgraso.
Bet dar labiau žaviuosi tokiais kaip Kopernikas, kuris sugalvojo vieną pagrindinių astronomijos principų, vieną pagrindinių ekonomikos principų, o dar sugebėjo būti teisininku, gydytoju, matematiku, vertėju, Antikos tyrinėtoju ir diplomatu. Jis užaugęs norėjo būti viskuo.
Kaip ir aš.
„The most interesting people I know didn't know at 22 what they wanted to do with their lives, some of the most interesting 40 year olds I know still don't.“ [Baz Luhrmann – Wear Sunscreen]
Kuo būsi užaugęs?
Visus vaikus šitas klausimas lydi nuolat. Jį užduoda tėvai, seneliai, mokytojai, draugai. Ir daugelis turi atsakymą, nors ir kvailą ar nerealistišką – astronautu, veterinaru, dainininku.
Aš to atsakymo niekada neturėjau.
Visada buvau labai protingas vaikas. Praleidau pirmą klasę, nes penkerių jau mokėjau skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Pradinėse klasėse mokiausi vien dešimtukais, nors buvau metais už visus jaunesnis. Vyresnėse buvo visokių pažymių, bet atestato proga pasitempiau ir galutiniame rezultate turėjau tik vieną devynetą.
Mane nuolat siuntė į olimpiadas. Ėjau į geografijos olimpiadą. Istorijos. Matematikos. Norėjo mane prakišti ir į fizikos olimpiadą, nes gerai variau – mokytoja liko nesupratusi, kodėl atsisakiau, jeigu man taip gerai sekasi. O man tiesiog jau per daug olimpiadų buvo. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja mano rašinį siuntė kažkur, jis ten visos Lietuvos mastu kažkur kažkelintą vietą laimėjo. Norėjo, kad eičiau į literatų būrelį, vėlgi nes gerai variau, fantaziją turėjau puikią – kodėl nenori kažko su tuo daugiau daryti? Kai rinkausi egzaminus, teksto analizę ir interpretaciją rašiau mokyklinę, nes man jos nereikėjo. Mokytoja turbūt iki šiol apgailestauja, kad nerašiau valstybinės ir sakė, kad būčiau gavęs šimtuką.
Galėjau įstoti bet kur. Galėjau tapti beveik bet kuo. Išskyrus gal sportininku. Ir gal todėl, kad man taip gerai sekėsi beveik viskas, niekada labai smarkiai nežinojau, kuo iš tiesų noriu būti. Ar kaip tik – gal norėjau būti viskuo. Galų gale stojau ten, kur pasiūlė tėvai, nes savo nuomonės neturėjau. Viskas man ten studijose patiko. Baigiau, susiradau darbą. Per keletą metų pakilau karjeros laiptais. Uždirbu keletą kartų daugiau negu šalies vidurkis. Visko pakanka.
Bet man mano darbas nepatinka. Ir ne todėl, kad iš principo yra neįdomus. Palyginus visai įdomus, tik nusibodęs. Bet net ne tai, kad nusibodęs, yra pagrindinė problema. Labiau tai, kad esu dedlainų, konkurencijos, vadybos įkaitas. Turi varyti, varyti, varyti, atsikvėpdamas gal per Kalėdas, o gal ir tada ne. Į visas atostogas vežuosi kompiuterį. Per savo medaus mėnesį lėktuve užrišinėjau paskutinius darbus. Net jei darbų nesineši su savimi į savaitgalį ar atostogas, juos nešiesi galvoje. Ir nieko čia nepadarysi, niekas nieko pakeisti negali, nes aplink konkurencija – viduje ir išorėje. O dar kėlimasis anksti, susitikimai, skambučiai, beprasmiškos korporatyvinės nesąmonės – komandų formavimai, niekam nereikalingi mokymai, strateginiai susitikimai, auditai, ofiso politika, bandymas tave priversti prisiimti įmonės tapatybę. Ugh. Tie įdomūs, motyvuojantys darbo aspektai taip ir lieka palaidoti po visu šituo šlamštu, ir išlenda gal tris ar penkis kartus per metus.
Prieš keletą metų ta krizė mano galvoje buvo pasiekusi gana stiprų tašką, kai visiškai rimtai svarsčiau keisti darbą. Netgi buvau viename pokalbyje. Bet po šiek tiek pasvarstymų apsiraminau. Kodėl? Pirma, gimė vaikas. Staiga visas mano karjeros padrikumas ir prasmės paieškos labiau susidėjo į lentynėles. Turiu būti laimingas, kad uždirbu tikrai daug, galiu suteikti vaikui absoliučiai viską, ko reikia, o mano karjeros kančios turi būti paraštėse. Tai yra gal tam tikra auka, bet aš ją prisiimsiu dėl aukštesnio tikslo. Bent jau yra kažkokia prasmė tai daryti. Antra, suvokiau, kad darbo pakeitimas ar net radikalus karjeros keitimas niekuo nepadės. Visur susidursiu su tomis pačiomis nesąmonėmis ir dar rizikuosiu, kad bus dar blogiau negu yra. O jei norėsiu pradėti naują karjerą nuo nulio, tai dar ir mažiausiai kelerius metus gausiu mažesnes pajamas. Tad dirbau toliau - man jau buvo lengviau.
Ir tada vieną dieną naršydamas reddite viename komentare pamačiau informaciją apie indekso fondus, su paskaičiavimais, kiek pinigų galima sukaupti ilgą laiką investuojant ganėtinai nedidelę sumą. Laikui bėgant, apie visa tai sužinojau daugiau – kaip ir apie finansinės nepriklausomybės koncepciją. Paskaičius keletą užsieninių blogų, galiausiai galutinai suvokiau visą tiesą. Atėjo tarsi nušvitimas.
Pagaliau supratau, kodėl buvau toks nelaimingas. Man reikėjo tik vilties, kad šis darbas nėra visas mano gyvenimas. Kad pradirbęs jį kokius 20 metų, galėsiu mesti ir pradėti daryti kažką kitą, nebijodamas finansinių pasekmių. Kad neteks tuose susitikimuose, mokymuose ir strategavimuose tampytis iki 65-erių, o po to po kelerių metų numirti (nes tokia yra vidutinė Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė).
Baigęs mokyklą, aš galėjau būti bet kuo. Ir aš vis dar galiu būti bet kuo.
Kai kurios mokymosi teorijos sako, kad pakanka 10 000 valandų, kad bet kurioje srityje taptum pasaulinio lygio specialistu. Dirbant 8 valandas per dieną, tai vos 3 metai. Aš galiu tapti pasaulinio lygio specialistu dar 10 ar daugiau sričių. O vidutinioku – turbūt dvigubai daugiau.
Žaviuosi žmonėmis, kurie turi pašaukimą. Žinau keletą tokių, kurie dirba turbūt vienintelį darbą, kurį galėtų norėti dirbti, ir dėl to yra laimingi. Ir jie iš to savo pašaukimo arba susikūrė savo verslą, arba taip žavisi savo sritimi, kad jų korporatyvinės nesąmonės neatgraso.
Bet dar labiau žaviuosi tokiais kaip Kopernikas, kuris sugalvojo vieną pagrindinių astronomijos principų, vieną pagrindinių ekonomikos principų, o dar sugebėjo būti teisininku, gydytoju, matematiku, vertėju, Antikos tyrinėtoju ir diplomatu. Jis užaugęs norėjo būti viskuo.
Kaip ir aš.
„The most interesting people I know didn't know at 22 what they wanted to do with their lives, some of the most interesting 40 year olds I know still don't.“ [Baz Luhrmann – Wear Sunscreen]