Vos tik išgirstame žodį finansinė nepriklausomybė, neilgai trukus pagalvojame ir apie ETF fondus. Finansinė nepriklausomybė ir ETF fondai tapo kone neatskiriamomis savokomis. Niekam ne paslaptis, Lietuvoje didžioji dauguma finansinės nepriklausomybės sekėjų savo investicinius portfelius sieja būtent su ETF fondais. Kadangi tai tampa vis populiaresniu instrumentu, jau gan senai nusprendžiau parašyti šio finansinio instrumento minusus. Ne tam kad išgąsdinčiau ar pakeisčiau nuomonę, o tik tam, kad aiškiai informuočiau.

Kaip veikia ETF fondai?

Tikiu, jog dalis skaitytojų puikiai žino kaip veikia biržoje kotiruojami investiciniai fondai (ETF), tačiau prisiminti teoriją tikrai nepakenks.  Ypač matant ekonomikos ir finansų nuotaikas. Kad skaitytojams naujokams būtų paprasčiau suprasti, atliksiu supaprastintą/hiperbolizuotą ETF fondo paaiškinimą:

Įsivaizduok, kad investicinė bendrovė nusprendžia sukurti ETF. Įmonės darbuotojai apsibrėžia taisyklę, kad 1 fondo vienetą sudarys trys akcijos. Tarkime A, B ir C įmonės. Sukūrusi pirmuosius vienetus, bendrovė fondą ima pardavinėti biržoje. Tu ir kiti žmonės gaunate priėjimą prie vertybinių popierių biržos, persivedate ten savo grynuosius ir nusiperkate fondo vienetą. Atlikę vieną pirkimą, techniškai tampate trijų įmonių akcininku. Šaunu!

Laikui bėgant ir ekonomikai kylant, fondo vienetus perka vis daugiau žmonių, fondas gauna vis daugiau grynųjų už kuriuos perka dar daugiau A, B ir C įmonės akcijų. Ir tik kažkada vėliau ateina diena, kai tu nusprendi parduoti fondą bei atgauti savo pinigus. Kadangi pardavimą atlieki vertybinių biržoje, už tavo norimą kainą fondo vienetą nuperka kitas žmogus ar įmonė. Ir čia yra esminis kabliukas – fondo vienetas tiesiog techniškai pakeičia savininką, tačiau A, B ir C įmonės akcijos nėra parduodamos biržoje. Ar tai blogai? Analizuojame toliau.

Kai tai tampa problema

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ETF veikia tobulai. Kai biržoje ETF yra perleidžiamas kitam savininkui, nebūtina parduoti jį sudarančius vertybinius popierius (A, B ir C įmonių akcijas). Užtenka sistemoje pakeisti savininko duomenis. Taip yra taupomi mūsų, investuotojų pinigai, nes fondo valdytojui nereikia kas kartą atlikti tranzakcijų, t.y. parduoti/pirkti A, B ir C įmonės akcijų.

Pastarąjį dešimtmetį, kai ETF fondų rinka tapo beprotiškai populiari, fondų valdytojai vis perka ir perka įmonių akcijas, taip didindami valdomo turto dydį. Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdys tik patvirtina faktą, kad šiuo metu ETF rinka boom’ina: kad pasiektų 1 trilijono dolerių kapitalizaciją ETF rinkai prireikė 8 metų. Tačiau kapitalizacijai padidėti nuo 3 iki 4 dabartinių trilijonų prireikė vos dviejų metų. Trumpai tariant, šiuo metu į ETF rinką ateina milžiniškas kiekis pinigų. Gerai? Iš pirmo žvilgsnio atrodo taip! Juk didėja dienos apyvartos (volumes), fondai tampa populiaresni, juos lengviau parduoti. Euforija! Bet visas šis bumas sukuria problemą, kurios dar nematome – likvidumo problemą.

Dažnai forume ar komentaruose matau žmones bekalbančius, kad prieš perkant ETF reikia vertinti jo likvidumą – dienos apyvarta (volume). Tačiau pamirštama, kad ETF yra dvipakopis instrumentas sudarytas iš A, B ir C įmonių akcijų. Kad tolimesnis tekstas būtų aiškus, vėl pateiksiu hiperbolizuotą pavyzdį:

Įsivaizduok, kad aukščiau aprašomas fondas veikia valstybėje pavadinimu „Euforija“. Kai žmonės kasdien perka vis daugiau aukščiau aprašyto ETF fondo vienetų, fondo valdytojas privalo supirkti A, B ir C įmonių akcijas. Taip didėja jo kapitalizacija (fondo dydis). Pradžioje viskas viskas yra nuostabiai gerai. Fondo valdytojas biržoje pateikia pasiūlymus ir iš kitų investuotojų nuperka akcijas. Bėgant laikui, ETF fondas tampa vis populiaresnis, gauna daugiau grynųjų už kuriuos ir toliau perka minėtų įmonių akcijas, taip dar labiau didindamas savo kapitalizaciją. Ateina laikas, kai fondui priklauso 10% A, B ir C įmonių akcijų. Po to ateina laikas, kai fondui priklauso 30% A, B ir C įmonių akcijų. Ateina laikas, kai fondui priklauso 80% šių įmonių akcijų. Jaučiate? Visi džiaugiasi, biržoje kasdien ETF fondo vienetai yra perleidžiami kitiems žmonėms, dienos apyvartos džiugina investuotojus, tačiau realiai įmonių akcijų nėra parduodamos/perkamos.

atsitinka tai, kas turi atsitikti padidėjus pasiūlai ir sumažėjus paklausai – kainos drastiškai krenta, rinkoje įsivyrauja panika

Ir tuomet netikėtai ateina visų ilgai lauktas ekonominis nuosmukis ar sulėtėjimas (tai toks natūralus ir cikliškas dalykas, kurį šiuo metu centriniai bankai dirbtinai nutolina). Pradžioje visi laikosi savo strategijos – neparduoti ETF, o pirkti jų daugiau. Tačiau laikui bėgant, mažėja atlyginimai, žmonės praranda darbus ir pradeda jausti pinigų stygių. Galiausiai kažkam tenka parduoti savo ETF fondo vienetus. Laikui bėgant, tokių atsiranda didžioji dalis. Šioje situacijoje, fondo valdytojas yra priverstas parduoti A, B ir C įmonių akcijas, tam, kad išmokėtų grynuosius, parduodantiems ETF vienetus. Ir čia paaiškėja tikrojo likvidumo bėda – nėra, kas nuperka A, B ir C įmonių akcijas, nes didžioji jų dalis jau priklauso fondui. Tokiu atveju atsitinka tai, kas turi atsitikti padidėjus pasiūlai ir sumažėjus paklausai – kainos drastiškai krenta, rinkoje įsivyrauja panika.

Žinoma, tai tik hiperbolizuotas pavyzdys, tačiau ETF rinkos populiarumas jau signalizuoja apie panašaus pobūdžio problemas. Kas be ko, didžiausią smūgį ateityje pajaus mažiau populiarūs ETF fondai, sudaryti iš mažos kapitalizacijos įmonių ar mažos vertės obligacijų. Ar netgi tie fondai, kurių sudėtyje yra nelikvidūs vertybiniai popieriai. Nors pagrindiniai indeksai tokių bėdų turėtų išvengti, tačiau tikėtis, kad stipriai diversifikuoti All World ar S&P 500 indeksai laikysis dabartinio kurso irgi nereikėtų. Taip tikrai nebus.

Nematomos detalės

Prie aukščiau aprašytos likvidumo problemos svarbu paminėti dar vieną detalę, kuri ateinantiems neramumas pridės inercijos. Pirkdami diversifikuotus, indeksą sekančius ETF, mes finansuojame didelį kiekį įmonių, kurios, švelniai tariant, nėra „visiškai sveikos“. Įmonei užtenka patekti S&P 500 ar bet kokį kitą populiarų sąrašą ir ji jau gauna finansavimą iš ETF fondų, nepaisant to kokie yra jos veiklos rezultatai. Juk investuojantys į indeksus neturi laiko analizuoti kiekvienos įmonės! Kaip žinia, ekonomikos nuosmūkio metu, geresnius rezultatus rodo fundamentaliai stiprios įmonės, o silpnesnės turi didesnius kainos svyravimus ar net bankrotus. Tad svarbu aiškiai suvokti, kad investuodami į ETF, mes perkame įmones, nepaisydami jų finansinės būklės, o tai recesijos metu tik padidins svyravimų amplitudę.

Tai ką daryti?

Būti ramiam ir laikytis numatyto plano. Visos aukščiau aprašytos rizikos buvo aiškios jau prieš 3 ar 5 metus, tačiau Balticmustache vistiek renkasi ilgalaikį ir periodinį investavimą į ETF. Nepaisant rinkos jautrumo ir toliau pildome savo investicinį portfelį. Kodėl? Todėl, aukščiau išsakyti ETF minusai nieko nekeičia, nuspėti rinką vis dar lygiai taip pat sudėtinga kaip ir buvo vakar, o ETF ir toliau generuos vidutinę rinkos grąžą.

Be to, viešojoje erdvėje matau ekspertų patarimų, kad reikia parduoti ETF ir pereiti prie „stock picking“. Rimtai? Žmogui, kuris 10 metų aklai pirko indeksinius ETF pradėti atsirinkinėti akcijas? Be jokių žinių? Tai tiesus kelias į nuostolius. Niekam to nerekomenduoju. Lygiai taip pat nerekomenduoju eiti pas profesionalus, kurie „išmano“ finansus ir yra nusiteikę valdyti tavo pinigus už keletą procentų. Kaip rodo istorija, tokie valdytojai ilguoju laikotarpiu atsilieka nuo indekso grąžos.

Manau, kad svarbiausia yra suvokti aukščiau paminėtas rizikas bei galimas jų pasekmes. Tai padės psichologiškai pasiruošti. Ateinantys neramumai tikrai bus unikalūs ir dar nematyti (kaip visada), o tai sukelia paniką. Pagalvok, kaip reaguosi, jeigu portfelis nuvertės 50%? 80%? Jeigu defliacinis laikotarpis tęsis 5 metus? 10 metų? Ar turėsi vidinės valios laikytis savo plano? Ar toliau kas mėnesį pirksi ETF fondo vienetus, net jeigu ETF kainos nekils 5 metus? Galbūt verta pergalvoti portfelio sandarą? Gal šiandien jis tikrai per daug rizikingas? Gal verta jį diversifikuoti?

Jeigu manote, kad centrinių bankų kiekybinis skatinimas, nuolatinis skolų didėjimas ar pasaulio prekybos karai sukels stiprius ekonominius sukrėtimus, pagalvokite apie savo investicinio portfelio gynybinių pozicijų padidinimą. Svarbiausia – psichologinė ramybė.

Ką darys Balticmustache?

Balticmustache portfelio tikslas išlieka nepasikeitęs. Mes toliau pildome portfelį, o šis straipsnis yra tiesiog perspėjimas skaitytojams ir man pačiam. Tikiuosi, kad šių niuansų žinojimas recesijos metu padės jaustis bent truputį geriau. Jaučiant dabartinę ekonomikos ir finansų nuotaiką, ateinančiu metu portfelį pildysiu ne tik augimo akcijų ETF fondais, bet ir kokybiškų obligacijų. Be to, ne veltui esu numatęs 5% portfelio skirti laisvai pasirenkamiems finansiniams produktams. Esmės tai nepakeis, tačiau duos šiokią tokią psichologinę ramybę. Atsiradus norui, beaugantį portfelį papildysiu dividendinių ar defensive* akcijų ETF fondais, galbūt atkreipsiu dėmesį į commodities**.

*defensive akcijos yra tokių įmonių akcijos, kurios teikia pirmo būtinumo prekes. Šių prekių žmonėms reikia ir krizės metu, todėl šioms įmonėms krizės metu sekasi geriau. Tai gali būti maisto pramonės ar vaistų įmonės.

**commodity tipo yra produktų ar žaliavų įmonės. Tai gali būti kavos, metalų ar naftos įmonės, kurios krizės metu turi geresnius finansinius rodiklius.

Mr. BM.

Nori apie naujus straipsnius sužinoti pirmas? Prenumeruok Balticmustache straipsnių naujienlaiškį.

Šis straipsnis nėra rekomendacija priimti vienokius ar kitokius investicinius sprendimus. Tai yra mano subjektyvi nuomonė, paremta perskaityta literatūra bei nuosavo patirtimi. Kiekvienas investuotojas už priimtus sprendimus bei rezultatus prisiima pilną atsakomybę, be pretenzijų straipsnio autoriui. Už straipsnyje minimus pavadinimus, produktus ar knygas negaunu jokio atlygio, juos rekomenduoju tik todėl, kad pats jais naudojuosi ir tikiu.